„Aš esu laimingas žmogus todėl, kad man gyvenime labai pasisekė. Negalvodama, neplanuodama aš pasirinkau tokią specialybę, kad mano darbas tapo hobiu.“ – džiugiai pasakojimą apie save pradeda Jadvyga Burak. Rail Baltica projekto direkcijos vyriausiąja inžiniere dirbanti moteris tvirtina, kad labai džiaugiasi pasirinkta profesija, nors daugelis aplinkinių ją laiko vyriška. „Man patinka viskas, kas susiję su geležinkeliais. Netgi kreozoto kvapas nuo pabėgių man patinka“, – šypsosi moteris. Nors užimant vis naujas pareigas ne kartą buvo baisu, ji sako, kad nepasiduoti skatino žinojimas, jog „svetimas“ geležinkeliams žmogus darbo geriau už ją nepadarytų.

J. Burak, 1979 metais aukso medaliu baigusi mokyklą, niekur stoti neplanavo – šeimoje buvo sunki materialinė padėtis – 4 vaikai, statomas namas… „Nors tėvai buvo labai prieš, aš užsispyriau ir pasakiau – Eisiu dirbti!” vėliau, kai atėjo noras, ji nusprendė studijuoti ir tapti ekonomiste. „Kai nunešiau dokumentus paaiškėjo, kad ekonomikos galima mokytis tik vakariniame arba neakivaizdiniame skyriuje“, pasakojo J. Burak. Kaip tik tuo metu, kol juodvi su drauge sprendė, ką daryti, pro šalį ėjo vyras, kuris išklausęs jų problemą nuvedė abi aukso medalius turinčias merginas į geležinkelių statybos fakultetą. Baigusi jį, būsima AB „Lietuvos geležinkeliai“darbuotoja įgijo geležinkelių susisiekimo kelių inžinieriaus-statybininko specialybę ir savo karjerą pradėjo Švenčionėlių kelių ruože. „Pradėjau dirbti inžiniere technologe. Po poros metų man buvo pasiūlytos gamybos ir technikos skyriaus viršininkės pareigos.“ – savo istoriją pasakojo J. Burak – „Šitie metai buvo labai sunkūs. Lietuvos geležinkeliai tapo nepriklausomi nuo SSSR geležinkelių. Viską reikėjo kurti iš naujo, ir instrukcijas, ir tvarką, dirbti pagal naujas sąlygas. Buvo labai sudėtinga, bet idomu. Manau, kad tie metai man buvo patys geriausi – buvau jauna, turėjau daug energijos ir noro dirbti. Jau tada supratau, kad turiu labai gerą darbą. Kolektyvas buvo labai draugiškas, visas šventes švęsdavome kartu – kaip didelė šeima.“

J. Burak pirmame kurse, 1980 m.

„2001 m. Švenčionėlių kelių ruožą apjungus su Vilniaus, man iškart buvo pasiūlytos gamybos ir technikos skyriaus viršininko pavaduotojos pareigos. Reikėjo viską mokytis iš naujo.“ Apie tokius rimtus pokyčius savo gyvenime net negalvojusi J. Burak prisipažįsta, kad taip greitai kylant karjeros laiptais nuolat apimdavo baimė. Nepaisant to, laikas nesustojo ir po metų jai buvo pasiūlytos gamybos ir technikos skyriaus viršininkės pareigos. „Dukrai pasakiau – jau čia mano „lubos“, aukštesnių pareigų aš, kaip moteris, kitatautė, gyvenime jau nebeužimsiu.“ – šypsojosi prisiminusi J. Burak. Tačiau atėjo 2007-ieji – permainų metai – ir jai pasiūlė tapti vyriausiu inžinieriumi. „Į techninę tarybą važiavau viena moteris tarp 30-40 vyrų. Visi vyrai norėjo patikrinti mano žinias.“ – dalinosi savo patirtimi inžinierė. Jai teko grįžti prie knygų, prisiminti viską, ką kada nors buvo mokiusis. Tų pačių metų spalio mėnesį ji tapo Rail Baltica projekto centro direktoriaus pavaduotoja, kuria dirba iki šiol. „Mūsų planai grandioziniai. Pagrindinis mūsų tikslas dabar – suprojektuoti ir pastatyti naują europinės vėžės geležinkelį nuo Lenkijos iki Latvijos.“ – mintimis dalinosi J. Burak. Anot jos, per nepriklausomybės metus geležinkeliai buvo tik ardomi, todėl dabar jų skyriaus tikslas – nutiesti bent kelis kilometrus naujų.

Paklausta apie darbą vyriškame kolektyve, Rail Baltica projekto direkcijos vyriausioji inžinierė atsako: „Dirbti su vyru man šimtą kartų lengviau nei su moterimi“, bet pripažįsta, kad, jei būtų buvusi vyras, karjeros laiptais pakilti jai būtų buvę trigubai lengviau: „Vyras gali pasakyti – „Aš taip manau“, o aš turiu sakyti – „Aš kažkur tai perskaičiau“ – pasakojo J. Burak. „Jeigu aš būčiau vyras, lietuvis, seniai būčiau direktoriumi, o gal net ir generaliniu direktoriumi“ – šmaikštavo J. Burak ir suskubo pareikšti, kad anaptol nėra feministė. „Argi čia vyriška profesija? Rusiškai „železnaja doroga“ – moteriškos giminės žodis, tad kodėl geležinkelius turėtų aptarnauti vyrai?“ – juokavo ji ir pabaigai nusišypsojusi pridūrė: „Esu moteris, turiu smegenis, noro ir širdį, kuri plaka geležinkelio bėgių dundesio ritmu. Ir žinau kad mano žinios, patirtis, sugebėjimai reikalingi mano mylimiems geležinkeliams, o ypač pagal europinius standartus naujai projektuojamam geležinkeliui „Rail Baltica“.

Viktorija Norvaišaitė, www.gelsistemos.lt