Tikslieji techniniai mokslai tik vaikinams? Nusprendę rašyti straipsnį apie tuos, kurie studijuoja geležinkelių transportą tikrai nė neįtarėme, kad pažangiausi Vilniaus Gedimino technikos universiteto studentai yra būtent merginos. Pakalbinome jas, kas ir kodėl paskatino rinktis transporto inžinerijos specialybę, bei kaip joms sekasi siekti mokslo aukštumų.

Pasirinkimas

Geležinkelių transporto inžinerijos pakraipą šiandien studijuojančios merginos Jurgita Skučaitė ir Jovita Gapšytė pasakojo, kad renkantis specialybę daug įtakojo atsitiktinumas. Abi jos turėjo minčių studijuoti kitus dalykus, o dabartinės studijos itin nustebino aplinkinius. Architektūrą norėjusi studijuoti ketvirtakursė Jurgita Skučaitė pasakojo, kad stodama į transporto inžineriją paskutinę akimirką suabejojo savo sprendimu. „Įstojau, nešu dokumentus, ateinu – vien vaikinai! Kažkaip nejauku, visąlaik būdavo panelių kompanija.“ – pasakojo Jurgita. Trečiakursė Jovita Gapšytė prieš patekdama Į Vilniaus Gedimino technikos universitetą svajojo tapti daktare. Tačiau likimo ironija, būtent viena iš jos pažįstamų daktarių, papasakojusi apie inžineriją studijuojantį savo sūnų, įkvėpė rinktis kitą profesiją. „Niekad nebūčiau apie tai pagalvojus“ – pasakojo Jovita – „Inžinierius turi būti rimtas, mažai šnekantis, su niekuo nebendraujantis, visąlaik  vaikštantis su lapais, brėžiniais.“ Negana to, daugelis inžineriją laiko vyrišku mokslu. Mergina pasakojo, kad aplinkiniams labai įdomu tai, ką ji mokosi. „Vaikinai sako, kad su manim nejuokautų, nes aš žinau, kur stabdžių trinkelės.“ – šypsojosi Jovita. Jos nuomone geležinkeliai patrauklūs tuo, kad aišku, ką baigsi ir aišku, ką dirbsi – „Man norėjosi to aiškumo ir geležinkeliai tą aiškumą davė. Aš dabar labai patenkinta savo pasirinkimu.“

Vyriška kompanija

Merginos neslėpė, kad iš pradžių mintis mokytis vyriškoje kompanijoje joms nelabai patiko, tačiau ilgainiui jų nuomonė pasikeitė.  „Vaikinų kompanijoje žymiai smagiau“  - sakė Jurgita ir pridūrė – „Tarp merginų sunku išvengti pykčių, intrigų, o su vaikinais – kur kas paprasčiau bendrauti.“ Kadangi merginų kurse paprastai būna mažai, merginos čia labai gerbiamos, mylimos, o moters dienos proga visada gauna gėlių, nes, kaip juokavo Jurgita, kai grupėje vos septynios – aštuonios panelės – tai jiems pigiai kainuoja.

Apie stereotipus, kad tokius techninius dalykus kaip transportas, inžinerija geriau išmano vaikinai, kalbintos merginos turi savo nuomonę. „Jau porą kartų esu įkliuvusi“ – pasakojo Jurgita – „Elektrotechnikos laboratorinis darbas.Vienas vaikinukas: „ Aš su elektra dirbu, aš viską žinau!“ Sujungia – niekas neveikia. Sujungia mergina – viskas veikia. Nebūtinai vaikinai viską geriau išmano – reik savo galva galvot.“ – pamąstymais ir patirtimi dalinosi Jurgita. Anot jos, nusistatymas, kad moteriai čia ne vieta, gajus ir tarp dėstytojų: „Vienas filososfijos dėstytojas sakydavo – vyras turi dirbt, uždirbt pinigus, o moteris turi sėdėt namie. Jis niekaip nesuprato, ką moterys daro tokioj specialybėj.“ Tačiau pasitaiko įvairių nuomonių. Kartais būti megina, studijuojančia inžineriją, yra privalumas. „Dėstytojai mielai padeda. Nemanau, kad dėl kokio nors vaikino jie taip vargtų.“ – samprotavo Jovita, o apie vaikinus, kritiškai atsiliepiančius apie merginas, pridūrė: „Jie nesupranta, kad tai, ką jie per 20 metų išmoko, man, kaip panelei, reikia išmokti per pusmetį.“ Jai dažnai tenka išklausyti, kaip kurso draugai traukia jas per dantį, o paskui patys ateina paklausti, ko nesupranta.

Automobiliai/traktoriai/geležinkeliai

Po antrojo kurso, Vilniaus Gedimino technikos universiteto transporto inžinerijos studentai, yra skirstomi į tris pogrupius: automobilių transporto, transporto technologinių sistemų ir geležinkelių transporto inžineriją. Pagal statistiką, daugiausia merginų renkasi būtent geležinkelius. „Automobilių srityje vaikinai turi daugiau praktikos – su jais sunku konkuruot, o į geležinkelius ateina visi „žali“.“ – pasakojo Jurgita. Kita vertus, anot jos, „Nuo seniau yra susiklostę taip, kad į automobilių transpotą eina studentai su aukštesniais vidurkiais, antroje vietoje transporto technologija ir paskutiniai geležinkeliai – tie prasčiausi, kadangi kitur nepateko.“ Tačiau apie savo grupę Jurgita taip negalvoja, tais metais, kai reikėjo rinktis jai, į geležinkelių transporto pogrupį susirinko daug mokslo požiūriu stipresnių studentų. Nors kaip ir visur, dalis jų studijuoja „dėl popieriaus“, ir priešingai nei Jurgita, neketina dirbti geležinkelių transporto sferoje. Ketvirtakursė Jurgita, siekdama tapti inžiniere ne tik „ant popieriaus“, ketina savo studijas tęsti užsienyje. Jos nuomone, Lietuvoje baigęs mokslus, ateini  į darbą nežinodamas, ką tu iš tiesų dirbsi, nes studijuojant labai trūksta praktikos.

Apie magistrą dar negalvojanti Jovita teigė, savo ateitį taip pat siejanti su geležinkeliais: „Nemanau, kad baigusi vienus mokslus, norėsiu eiti dirbti kažkur kitur. „Aš turiu minčių, idėjų, kaip padėti, tobulinti infrastruktūrą, todėl norėčiau dirbti Susisiekimo ministerijoje. Man, kaip merginai, labiau norėtųsi dirbti su dokumentais.“

Iššūkiai

Mergina ir inžinerija – sunkiai suderinami dalykai, tačiau nei viena iš mūsų kalbintų studenčių neabejojo, kad joms pasisekė pasirinkus šį mokslą. Vis dėlto, sunkumų, studijuojant, nepavyksta išvengti. Viena didžiausių problemų – informacijos lietuvių kalba trūkumas. „Tegul skiria pinigų, tegul išverčia tuos vadovėlius – juk nebūtina jų perrašyti!“ – piktinosi Jurgita.  Nors ieškant medžiagos susiduriama su jos trūkumu, Jurgitos numone, kuo sunkesnė tema, tuo naujesnė ta informacija, kurią tu parašysi – „Kitiems bus įdomiau klausytis. Tai, kaip iššūkis sau pačiam.“ Tiesa, jauni dėstytojai dažniau nei vyresni jų kolegos padeda ieškoti medžiagos, nes jie žino, kaip tai sunku, juk patys neseniai mokėsi. Bet kokiu atveju, stropiems studentams ir sesija nėra baisi: „Aš sąžiningai lankau paskaitas – paskui man nereikia mokytis, nes aš jau girdėjau, jau žinau. Tiesiog perskaitai porąkart, ir viskas. Ėjimas į paskaitas – kaip darbas, aš už tai gaunu stipendiją.“ – džiaugėsi Jurgita.

Studijų atradimais džiaugėsi ir Jovita: „Inžinerija ypatinga tuo, kad kiekvieną kartą, kai tu ką nors išmoksti, supranti, pasaulis pradeda atrodyti paprastesnis. Man pasisekė, aš šiandien galiu paaiškint, kaip veikia siurblys arba mikrobangų krosnelė, net nepaskaičiusi. Kai supranti tuos primityvius mechanizmus, žinai, kaip veikia sudėtingesni.“ Jos teigimu, inžinerija – gana „sausas“ mokslas, tačiau, jeigu ją mokaisi iš karto po dvylikos klasių, tai nesunku – „Pačioje pradžioje lauži save su tomis matematikomis ir fizikomis, paskui persilauži ir atrodo labai lengva. Tik reikia nuolatos dirbti, neduoti smegenims ilsėtis, maitinti jas formulėmis.“

Geležinkeliai Lietuvoje

Abi mūsų kalbintos studentės pasakojo ir laisvalaikio kelionėms noriai besirenkančios geležinkelių transportą. Skautė Jurgita pasakojo: „Su kuprinėmis įsėdi į traukinį – daug vietos, daiktus susimetei ir sėdi sau patogiai. Erdvės daugiau.“ Ji sakė, kad organizuodama keliones, dažnai net nežiūri į autobusų tvarkaraščius. Vis dėlto jai labai patiktų, kad Lietuvoje atsirastų metro – „Tai tikrai greitas ir patogus transportas“, sakė Jurgita.

Paklaustos apie Lietuvos geležinkelių perspektyvas, merginos neslėpė abejonių. „Keleivių vežimas turbūt visą laiką bus nuostolingas. O dėl krovinių vežimo – aš manau, nėra geresnio transporto. Su jokia kita transporto priemone tokių didelių kiekių nenuveši.“ – sakė Jovita. Jai antrino ir Jurgita, sakyčiau, kad palyginus su Vakarais, Lietuvoje geležinkelių transportas dar labai atsilikęs, tvarkaraščiuose numatyti traukinių važiavimo maršrutai gan reti – „Kam daryti dažnesnius, jei mažai kas važinėja“. Jos nuomone, keleivių vežimas geležinkelių transportu vystytųsi daug sparčiau jei  žmonės dažniau keliautų traukiniu.

Viktorija Norvaišaitė, www.gelsistemos.lt

Jovitos Gapšytės nuotr.