Naujienos

Filmas apie Siauruką pripažintas geriausiu turizmo informacijos sklaidos projektu 4

Ūdriaus Armalio nuotr.

2009 metais Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos skelbė jau tradiciniu tapusį konkursą “Sėkmingiausias turizmo projektas”. Devyniose kategorijose buvo apdovanoti sveikatinimo ir poilsio bei kaimo turizmo paslaugų teikėjai, kelionių organizatoriai, apgyvendinimo ir maitinimo įstaigos, turizmo informacijos centrai, infrastruktūros, nekomercinės rinkodaros bei informacijos sklaidos projektai.

Informacijos sklaidos kategorijoje pirma vieta buvo skirta filmui apie Lietuvos ir Latvijos siaurukus “Baltijos siaurukų pasaka” (“Ein Baltisches schmalspurmarchen”)

Filmą, žymaus keliautojo Gintauto Babravičiaus paskatintas, sukūrė vienos iš populiariausių laidų, skirtų geležinkelio entuziastams Vokietijoje, „Eisanbahn- Romantik“ prodiuseris Michael Mattig- Gerlach. Prie šios laidos sukūrimo, tiek idėjomis, tiek finansiškai prisidėjo ir kelionių agentūra „Superkelionės.lt“. Šios laidos parodymas per Vokietijos televizijos kanalus leido pritraukti vokiečių geležinkelių entuziastų grupes, kurių dėka 110-ojo siaurojo geležinkelio gimtadienio proga pavyko atvežti garinį garvežį.

Unikalia galimybe pakeliauti garvežio traukiamu siauruku pasinaudojo geležinkelio entuziastai iš Vokietijos, Anglijos, Italijos, Naujosios Zelandijos ir kitų šalių. Viso garvežiu važiavo apie 150 turistų iš užsienio ir Lietuvos.

Apie pripažinimą pelniusį filmą, jo kūrimą ir svarbą populiarinant siauruosius geležinkelius Lietuvoje, pakalbinome kelionių agentūros „Superkelionės.lt“ vadovą Ūdrį Armalių – idėjinį kelionės gariniu garvežiu vadą bei filmo apie siauruosius geležinkelius bendradarbį.

www.gelsistemos.lt (GS): Papasakokite apie idėją kurti tokį filmą?

Ūdris Armalis (Ū. A.): Filmo kalitininkas ne aš, o Gintautas Babravičius. Jis asmeniškai pažįsta kūrybinę grupę iš Vokietijos, jis ir pasiūlė sukurti filmą apie Lietuvos siauruką.

Vokietija yra “pamišusi” dėl garvežių , o Lietuvoje veikiančių siaurojo geležinkelio garvežių nėra, todėl teko dalį šio filmo filmuoti ir Latvijoje. Po kelių mėnesių turėjo vykti vokiečių fanų kelionė po Latviją, kurios metu buvo užsakytas garvežys – filmavimo grupė prisijungė prie jų.

Kadangi mano kelionių agentūra „Superkelionės.lt“ rengia keliones geležinkelio fanams po Baltijos šalis, tai visi kartu kreipėsi pagalbos į mane, kad šiek tiek padečiau.

GS: Kodėl sutikote?

Ū. A.: O kodėl turėjau nesutikti ? Tai garbės reikalas!

GS: Kuo filmas apie Pabaltijo šalių siaurukus įdomus vakariečiams?

Ū. A.: Geležinkelio fanų judejimas yra populiarus tiek Vokietijoje, Anglijoje, tiek ir kitose Vakarų šalyse. Geležinkelio fanai – tai žmonės, kuriems yra įdomi geležinkelio istorija, riedmenys, geležinkelio paveldas. Jie ne tik fotografuoja, bet ir stengiasi nuvažiuoti kuo daugiau kilometrų geležinkeliais. Geležinkelio fanai netgi valdo muziejus, laisvu laiku restauruoja geležinkelio techniką. Įdomumo dėlei, per metus Anglijoje geležinkelio muziejus ir muziejinius geležinkelius aplanko 15 mln. lankytojų ( Anglijoje gyvena virš 60 mln. gyventojų).

GS: Kuo ypatinga laida, per kurią buvo parodytas dokumentinis filmas?

Ū. A.: Manau, labai svarbu, kad apie mūsų siauruką žinotų ne tik Lietuvos žmonės, bet ir užsieniečiai.

Laida „Eisenbahn – Romantik“ rodoma nuo 1991 metų, todėl ši ji turi labai didelę auditoriją. Spėjama, kad šios laidos metu parodytą filmą apie Lietuvos ir Latvijos siaurukus matė virš 2 mln. Žiūrovų.

GS: Kuo svarbus Lietuvos siaurasis geležinkelis?

Ū. A.: Jis gali tapti vienu iš stipriausių turizmo traukos objektų šiame regione. Kaip pavyzdį galiu pateikti, kelionę garvežiu 110 siaurojo geležinkelio gimtadienio proga – užsienio turistų grupė užsakė visą Anykščių viešbutį! O kur dar lauktuvės namo, pietūs, vakarienė… Taigi, gyvuojantis siaurukas išlaiko ne tik pats save, bet ir aplinkinius turizmo infrastruktūros objektus.

GS: Ar matoma dokumentinio filmo, parodyto per laidą, nauda, augantis turistų susidomėjimas siauruku?

Ū. A.: Tai yra ilgalaikė investicija. Be abejo, po šio filmo padidėjo susidomėjimas ne tik siauruku, bet ir Lietuva. Todėl manau, kad šiais metais sulauksime daugiau užsieniečių, kurie aplankys siauruką ir Lietuvą.

GS: Ar filmas buvo parodytas Lietuvoje?

Ū. A.: Ne.

GS: Ir neplanuojate? Galbūt tai sukeltų lietuviams pasididžiavimą tuo, ką turime.

Ū. A.: Tai sprendžia televizijos, tačiau, be abejo, norėtume, kad šį filmą pamatytų ir Lietuvos žiūrovas .

GS: Filmas apie Lietuvos ir Latvijos siaurukus pripažintas geriausiu informacijos sklaidos projektu – ką Jums reiškia tas laimėjimas?

Ū. A.: Tai pripažinimas, kad Lietuvą reprezentuojantys objektai yra ne tik Vilnius ir Klaipėda, bet ir mūsų provincija, o turizmo rinka yra ne tik seni pastatai, ar SPA paslaugos, bet ir technikos objektai. Tik turėdami unikalius objektus galime pritraukti daugiau turistų. Tuo labiau, kad gražių pastatų yra ir Prahoje, ir Madride, SPA paslaugos yra ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Estijoje.

GS: Kaip filmas susijęs su garvežio atvežimu?

Ū. A.: Po šio filmo parodymo turistai ypač susidomėjo galimybe pakeliauti seniausiu siauruoju geležinkeliu Lietuvoje. Taip ir kilo idėja surengti kelionę garvežiu iš Anykščių į Panevėžį.

GS: Iš kur atkeliavo garvežys?

Ū. A.: Iš Estijos siaurojo geležinkelio muziejaus (http://www.museumrailway.ee/). Galime tik pavydėti šiam muziejui, nes jie turi labai didelę siaurojo geležinkelio riedmenų kolekciją. Šiuos riedmenis dažniausiai dovanoja muziejaus rėmėjai.

Lietuvoje, deja, visi garvežiai yra neveikiantys. Lietuviškojo siauruko vagonus traukia šilumvežiai TU2.

GS: Kokios pagrindinės problemos, su kuriomis susidurėte įgyvendinant šį projektą?

Ū. A.: Su filmu jokių problemų nebuvo – tiesiog iš anksto susiderinome, ko nori televizija, ir pradėjome dirbti. Į visą tai labai geranoriškai pasižiūrėjo tiek siaurojo geležinkelio vadovybė, tiek muziejus, tiek ir siauruko keleiviai. O kadangi aš pats dirbu su geležinkelio fanais, tai visi reikalavimai buvo žinomi. Filmavimui dar labai padėjo oras!

O su garvežiu buvo sudėtingiau – kadangi garvežiai ruože Anykščiai – Panevėžys nevažinėjo jau 60 metų, tai nebuvo aišku, ar užteks vandens, malkų. Nebuvo aišku ir ar pats garvežys ištvers tokį kelią – 300 km.

Teko spręsti daugybę organizacinių problemų – vandens pristatymo, malkų rezervo, ką daryti sugedus garvežiui ir t.t. Pagaliau, mūsų tikslas buvo atkurti 1950 metus, tad teko ieškoti tokio laikotarpio mašinų. Deja, organizuojant šią kelionę vienos idėjos taip ir nepavyko įgyvendinti – ieškojau tikro vežimo su mediniais ratais, tačiau, deja deja… tokių jau nėra…

Pasinaudodamas proga norėčiau dar kartą padėkoti visiems, prisidėjusiems, tiek prie filmo kūrimo, tiek prie kelionės garvežiu – be Jūsų nuoširdaus darbo mažyčiai stebuklai neįvyksta!

GS: Ar dar planuojate panašių projektų?

Ū. A.: Palauksime kada Lietuva pati turės veikiančių garvežių.

Ūdriaus Armalio nuotr.

Ūdriaus Armalio nuotr.

Ūdriaus Armalio nuotr.

Jūsų komentaras

Vardas:

Komentatoriaus atsakomybė

  • KOMENTARAI (4)
  • grybas, 2010 02 26, 08:31

    oi, kaip idomu, siand pirma karta uztikau sita psl :) ir siaurukas cia mat..

  • nuoboda, 2010 02 20, 09:55

    labai dziaugiuos, kad siaurukas nemirsta, o patys organizuojas renginiu

  • ONA, 2010 02 20, 09:53

    matot, ir musu Lietuva turi kuo pasididziuoti!

  • slaistunas, 2010 02 19, 14:05

    labai grazios foto – liuks :)