XX amžiaus pradžioje Rusijos imperijoje įvyksta piletinis karas. Raudonoji armija, užima valdžią ir į jos rankas patenka visos Rusijos imperijos aukso atsargos. Siekdami apsaugoti auksą, bolševikai nusprendžia didžiąją jo dalį  išsiųsti toliau nuo Maskvos. Imperijos turtui saugoti atsitiktinai pasirenkamas Kazanės bankas. 1918 m. rugpjūčio 7  dieną, banką užgrobia admirolo A. Kolčako vadovaujami baltagvardiečiai. Jie susišluoja turtą, sudeda jį į traukinį ir traukinys su vertingiausiu pasaulio istorijoje kroviniu patraukia į rytus. Manoma kad traukinyje iš viso buvo apie 500 tonų aukso, šiandien šį turtą būtų galima įvertinti 200 milijardų dolerių.

Traukiniui judant baltagvardiečių armijos sudėtyje esantis čekoslovakų korpusas sukyla prieš A. Kolčaką. Jie išduoda admirolą bolševikams, taip pat jiems atiduoda dalį Kazanės grobio mainais už garantijas saugiai sugrįžti į tėvynę.

Vis gi traukinys nepasiekia savo tikslo. Jis dingsta, o kartu su juo paslaptingai dingsta ir auksas. Rusijoje tokiomis temomis kaip „Kolčako auksas“, „Romanovų auksas“ diskutuojama jau beveik šimtą metų ir šios temos vis neišsisemia. Ypač šiandien, kai  padedant naujausiom technologijom, tyrėjai atranda vis daugiau lobio pėdsakų. Nepaisant to, dar trūksta bent 180 tonų aukso. Kur jis – tai viena labiausiai intriguojančių mįslių Rusijos istorijoje.

Manoma, kad dalis aukso yra išsibarsčiusi po Baikalo ežero dugną, taip pat yra versijų, kad dalis aukso iki šiol yra saugoma kitų valstybių bankuose, ypač daug jo galėtų būti Tokijuje. Gali būti kad dalį aukso pasisavino Čekoslovakija, na ir labiausiai įtikinama, kad jį baltagvardiečiai paslėpė kažkur tolimajame beribiame Sibire.

Šios istorijos įkvėpti archeologai bei lobių medžiotojai dar ir šiandien skersai išilgai naršo Rusiją, bet auksas vis dar kažkur slepiasi, viliodamas savo ieškotojus, kaitindamas jiems kraują ir netgi stumdamas juos į pavojus.