„179 medalių komplektai, 23 tinklinio kamuoliai, 15 firminių kepurių, 3 šilumvežiai ir 15 keleivinių vagonų… Tiek turto po Lietuvos geležinkelių jaunimo organizacijos komandos išvykimo iš Spartakiados, poilsio bazėje Virogna, Daugpilio rajone Špogi mieste pasigedo SIA „Latvijas dzelzcels“… – taip pasakojimą apie 2010 m. liepos 3-4 dienomis vykusias geležinkelininkų sporto varžybas pradeda jų dalyviai iš Lietuvos.

Iš tiesų linksmoji komanda užėmė garbingą 4-ąją vietą, tačiau savo pasirodymu jie įrodė, kad svarbiausia – dalyvauti ir smagiai praleisti laiką.

Jaunieji geležinkelininkai savo prisistatymą karštą vasaros dieną pradėjo nuotaikinga improvizacija Vesterno tema. Traukinio užpuolikai – kaubojai iš Lietuvos, pasišovę susirinkti visus pagrindinius trofėjus – medalius ir atminimo dovanėles. Komandos narė Miglė Leonavičiūtė sako, kad karingas nusiteikimas suteikė papildomų jėgų. „Ryžto nugalėti pasisėmusi iš laukinių vakarų plėšikų, komanda pasiruošė taip, tarsi šios varžybos būtų žūtbūtinis traukinio grobimas.“ – sakė ji. Jaunimo organizacijos atstovai, kaip ir pernai metų žaidynėse, „LG United“ pasivadino ne atsitiktinai. „Tai jungtinė komanda, kurios nariai kovoja ne tik už save, bet ir bendrovę bei gimtąją Lietuvą; ir be abejo už draugiškus kaimynų santykius.“ – pasirinkimą grindė komandos narė Elita Žakevičiūtė.

„LG United“ Latvijoje teko įveikti 12 rungčių, tarp kurių mini futbolas, tinklinis, lagaminų nešimas ir kt. Savo indėlį į komandos gerą rezultatą įdėjo ir komandos kapitonas Andrius Košel, kapitonų rungtyje užėmęs 1-ąją vietą. „Nuo pat pirmos atvykimo į poilsio bazę akimirkos tapo aišku, kad dalyviai yra rimtai nusiteikę ir iškovoti pergalę bus labai sudėtinga. Buvo akivaizdu, kad „broliukai“ latviai visus metus ruošėsi šioms rungtynėms, nuolat sportavo ir tobulino savo įgūdžius, nevengė genetiškai modifikuoto maisto ir aktyviai mokėsi lietuvių kalbos, kad mūšio lauke galėtų suprasti savo priešininkų kuriamas strategijas.“ – savo pastebėjimais iš spartakiados dalinosi Andrius Košel. „Komandos nariai puikiai atliko savo vaidmenis sudėtingose rungtyse. Kol vyko kovos palaikantieji nei sekundei nenuleido Lietuvos ir „LG“ vėliavų, merginos skandavo, vaikinai šaukė… Virė aršios kovos, prakaitas liejosi upeliais, vandens išgerta bačkom, paparacai pleškino nuotraukas, kaip išprotėję… Veiksmas vyko nuolat ir visur…“ – savo įspūdžius spartakiadoje pasakojo joje dalyvavusi Rūta Balčytytė.

Suvenyrais nešinas ir gražiais prisiminimais vedinas Lietuvos geležinkelių jaunimas grįžo namo kruopščiai ruoštis kitų metų spartakiadai, kad pamažu metai iš metų kopdami nugalėtojų pakylos link pasiektų pirmąją vietą tarp Pabaltijo geležinkelininkų komandų.

Viktorija Norvaišaitė, www.gelsistemos.lt. Parengta bendradarbiaujant su LGJO.

„Aš esu laimingas žmogus todėl, kad man gyvenime labai pasisekė. Negalvodama, neplanuodama aš pasirinkau tokią specialybę, kad mano darbas tapo hobiu.“ – džiugiai pasakojimą apie save pradeda Jadvyga Burak. Rail Baltica projekto direkcijos vyriausiąja inžiniere dirbanti moteris tvirtina, kad labai džiaugiasi pasirinkta profesija, nors daugelis aplinkinių ją laiko vyriška. „Man patinka viskas, kas susiję su geležinkeliais. Netgi kreozoto kvapas nuo pabėgių man patinka“, – šypsosi moteris. Nors užimant vis naujas pareigas ne kartą buvo baisu, ji sako, kad nepasiduoti skatino žinojimas, jog „svetimas“ geležinkeliams žmogus darbo geriau už ją nepadarytų.

J. Burak, 1979 metais aukso medaliu baigusi mokyklą, niekur stoti neplanavo – šeimoje buvo sunki materialinė padėtis – 4 vaikai, statomas namas… „Nors tėvai buvo labai prieš, aš užsispyriau ir pasakiau – Eisiu dirbti!” vėliau, kai atėjo noras, ji nusprendė studijuoti ir tapti ekonomiste. „Kai nunešiau dokumentus paaiškėjo, kad ekonomikos galima mokytis tik vakariniame arba neakivaizdiniame skyriuje“, pasakojo J. Burak. Kaip tik tuo metu, kol juodvi su drauge sprendė, ką daryti, pro šalį ėjo vyras, kuris išklausęs jų problemą nuvedė abi aukso medalius turinčias merginas į geležinkelių statybos fakultetą. Baigusi jį, būsima AB „Lietuvos geležinkeliai“darbuotoja įgijo geležinkelių susisiekimo kelių inžinieriaus-statybininko specialybę ir savo karjerą pradėjo Švenčionėlių kelių ruože. „Pradėjau dirbti inžiniere technologe. Po poros metų man buvo pasiūlytos gamybos ir technikos skyriaus viršininkės pareigos.“ – savo istoriją pasakojo J. Burak – „Šitie metai buvo labai sunkūs. Lietuvos geležinkeliai tapo nepriklausomi nuo SSSR geležinkelių. Viską reikėjo kurti iš naujo, ir instrukcijas, ir tvarką, dirbti pagal naujas sąlygas. Buvo labai sudėtinga, bet idomu. Manau, kad tie metai man buvo patys geriausi – buvau jauna, turėjau daug energijos ir noro dirbti. Jau tada supratau, kad turiu labai gerą darbą. Kolektyvas buvo labai draugiškas, visas šventes švęsdavome kartu – kaip didelė šeima.“

J. Burak pirmame kurse, 1980 m.

„2001 m. Švenčionėlių kelių ruožą apjungus su Vilniaus, man iškart buvo pasiūlytos gamybos ir technikos skyriaus viršininko pavaduotojos pareigos. Reikėjo viską mokytis iš naujo.“ Apie tokius rimtus pokyčius savo gyvenime net negalvojusi J. Burak prisipažįsta, kad taip greitai kylant karjeros laiptais nuolat apimdavo baimė. Nepaisant to, laikas nesustojo ir po metų jai buvo pasiūlytos gamybos ir technikos skyriaus viršininkės pareigos. „Dukrai pasakiau – jau čia mano „lubos“, aukštesnių pareigų aš, kaip moteris, kitatautė, gyvenime jau nebeužimsiu.“ – šypsojosi prisiminusi J. Burak. Tačiau atėjo 2007-ieji – permainų metai – ir jai pasiūlė tapti vyriausiu inžinieriumi. „Į techninę tarybą važiavau viena moteris tarp 30-40 vyrų. Visi vyrai norėjo patikrinti mano žinias.“ – dalinosi savo patirtimi inžinierė. Jai teko grįžti prie knygų, prisiminti viską, ką kada nors buvo mokiusis. Tų pačių metų spalio mėnesį ji tapo Rail Baltica projekto centro direktoriaus pavaduotoja, kuria dirba iki šiol. „Mūsų planai grandioziniai. Pagrindinis mūsų tikslas dabar – suprojektuoti ir pastatyti naują europinės vėžės geležinkelį nuo Lenkijos iki Latvijos.“ – mintimis dalinosi J. Burak. Anot jos, per nepriklausomybės metus geležinkeliai buvo tik ardomi, todėl dabar jų skyriaus tikslas – nutiesti bent kelis kilometrus naujų.

Paklausta apie darbą vyriškame kolektyve, Rail Baltica projekto direkcijos vyriausioji inžinierė atsako: „Dirbti su vyru man šimtą kartų lengviau nei su moterimi“, bet pripažįsta, kad, jei būtų buvusi vyras, karjeros laiptais pakilti jai būtų buvę trigubai lengviau: „Vyras gali pasakyti – „Aš taip manau“, o aš turiu sakyti – „Aš kažkur tai perskaičiau“ – pasakojo J. Burak. „Jeigu aš būčiau vyras, lietuvis, seniai būčiau direktoriumi, o gal net ir generaliniu direktoriumi“ – šmaikštavo J. Burak ir suskubo pareikšti, kad anaptol nėra feministė. „Argi čia vyriška profesija? Rusiškai „železnaja doroga“ – moteriškos giminės žodis, tad kodėl geležinkelius turėtų aptarnauti vyrai?“ – juokavo ji ir pabaigai nusišypsojusi pridūrė: „Esu moteris, turiu smegenis, noro ir širdį, kuri plaka geležinkelio bėgių dundesio ritmu. Ir žinau kad mano žinios, patirtis, sugebėjimai reikalingi mano mylimiems geležinkeliams, o ypač pagal europinius standartus naujai projektuojamam geležinkeliui „Rail Baltica“.

Viktorija Norvaišaitė, www.gelsistemos.lt

Šaudymo varžybų nugalėtoja – Radviliškio prekinių vagonų depo komanda.

Taikliausi geležinkelininkai yra radviliškiečiai – tai paaiškėjo balandžio 28 d. Vilniuje vykusiose šaudymo varžybose, kurias surengė Krovinių vežimo direkcija. Komandinėje įskaitoje pirmoji vieta atiteko Radviliškio prekinių vagonų depo komandai (bendra komandos šūvių suma – 550). Antrąją vietą, nusileidusi vos vienu tašku, iškovojo Radviliškio regiono stočių skyriaus komanda (549 taškai).Trečioji vieta teko Kenos geležinkelio stoties komandai (525 taškai).

Iš viso šaudymo varžybose dalyvavo vienuolika sukomplektuotų, iš šešių narių susidedančių komandų (3 moterys, 3 vyrai) ir trys ne visai sukomplektuotos komandos. Nuo prizininkų nedaug kuo atsiliko Bugenių geležinkelininkai, surinkę 510 taškų, užėmę ketvirtą vietą, taip pat Krovinių vežimo direkcijos Plėtros skyriaus komanda (508 taškai), užėmusi penktąją vietą.

Iš moterų taikliausia buvo Teresa Stankevič, surinkusi 98 taškus, iš Vilniaus regiono stočių komandos. Antroji vieta atiteko Eurikai Jucienei, surinkusiai 96 taškus, iš Radviliškio prekinių vagonų depo komandos. 96 taškus surinko ir Ingrida Gelžinienė iš Bugenių geležinkelio stoties komandos, tačiau jai atiteko trečioji vieta, nes E. Jucienės paleistos kulkos dažniau lėkė į taikinio centrą.

Pirmąją vietą tarp vyrų iškovojo Pavelas Paraščenko iš Bugenių geležinkelio stoties – 98 taškai, antroji vieta teko Vitalijui Grubickiui iš Vilniaus regiono stočių skyriaus – 98 taškai. Trečiąją vietą laimėjo Jordanas Grušas iš Radviliškio regiono stočių skyriaus komandos.

Šaudymo varžybomis prasidėjo šių metų sportinių varžybų ir sporto renginių ciklas. Gegužę numatytos stalo teniso, boulingo varžybos, o birželio 4–5 d. Ignalinos Moksleivių vasaros poilsio stovykloje „Ignalina“ bus spartakiada. Vyks šaškių, šachmatų, šuolių iš vietos, rankos lenkimo, svarsčio kilnojimo, virvės traukimo, baudų (krepšinio) metimo, žūklės, smiginio varžybos.

Krovinių vežimo direkcijos Vidaus administravimo ir vykdymo kontrolės skyriaus viršininkas Robertas Tamošiūnas, ėmęsis organizuoti varžybas, jog nesitikėjo, kad šaudymo varžybos sulauks tokio populiarumo – jose dalyvavo net keturiolika komandų. Kai kurie geležinkelio stočių, depų darbuotojai į jas atskubėjo tiesiai po pamainos, arba po varžybų skubinosi tiesiai į darbą. Tai rodo, kad sugebame rasti laiko atstovauti savo kolektyvui, komandai. Sportinės varžybos, drauge leidžiamas laisvalaikis – vienas geriausių būdų pažinti bendradarbius. Kuo geriau pažįstame, tuo labiau pasitikime vieni kitais, o pasitikėjimas mažina įtampą ir nesusipratimus. Tai būtų galima laikyti drauge praleisto laisvalaikio rezultatu, kita vertus sportiniai pasiekimai taip pat labai svarbu. Šaudymo varžybų nugalėtojus sveikino Krovinių vežimo direkcijos Personalo ir teisės skyriaus viršininkas Stanislovas Šiaučiulis, linkėjo jiems sėkmės darbe ir laimės asmeniniame gyvenime.

„Bendrovės padalinių vadovai, tarnybų, skyrių viršininkai turi rodyti pavyzdį visiems, todėl ir jiems teks varžytis – Ignalinoje vyksiančioje spartakiadoje numatytos padalinių vadovų komandų varžybos“, – sakė R. Tamošiūnas.

“Geležinkelininko” inf.

Edita Jakobsevičienė (centre), pelniusi Lietuvos čempionės titulą. Laimos Virbičianskienės nuotr.

Balandžio 10 d. Marijampolėje vyko svarbiausios jėgos trikovininkų metų varžybos- Lietuvos jėgos trikovės čempionatas. Jame dalyvavo 43 sportininkai iš 10 Lietuvos miestų.

Joniškio miestui šiose varžybose atstovavo sporto klubo ,, Varūna“ stipruoliai. Tarp moterų svorio kategorijoje virš 60 kg. Lietuvos čempionės titulą laimėjo Edita Jakobsevičienė, dirbanti Joniškio geležinkelio stoties komercijos agente. Belieka tik pasveikinti ir pasidžiaugti puikia bendradarbės pergale, palinkėti ryžto ir gerų sportinių rezultatų ateityje.

Jėgos trikovė nuo sunkiosios atletikos skiriasi tuo, sunkiojoje atletikoje varžomasi štangos stūmimo ir rovimo rungtyse, tai trikovininkai su štanga ant pečių daro pritūpimus, stumia ją ir atkelinėja. Žymiausias Lietuvos jėgos trikovininkai – Žydrūnas Savickas, Vidas Blekaitis. Vis daugiau jėgos trikove domisi ir moterys. Kaip sakė treneris Antanas Virbičianskas, E. Jakobsevičienė šia sporto rūšimi užsiiminėja jau daugiau negu penkerius metus, jai jau ne kartą teko dalyvauti pavasarį bei rudenį rengiamuose šalies čempionatuose. „Į Joniškio sporto klubą „Varūna“ ji atėjo tik sulieknėti, tačiau jėgos trikovė jai taip patiko, kad liko čia siekti aukštumų. Ir pasiekė – Marijampolėje“, – sakė treneris. Anot jo, pergalę lėmė tvirtas E. Jakobsevičienės charakteris ir užsispyrimas.

Daugiau Joniškio geležinkelininkų šia sporto šaka kol kas neužsiiminėja, tačiau klubą lanko jų atžalos. Bendradarbiai, Joniškio geležinkelio stoties darbuotojai sveikina Editą Jakobsevičienę pergalės proga , linki jai ryžto gerų sportinių rezultatų ateityje.

„Geležinkelininko“ inf.

Ne visiems ir ne visada suprantama kodėl, tačiau žmonės vis tiek buriasi į visuomenines ne pelno siekiančias organizacijas ir savo rankomis be atlygio rūpinasi šalies paveldo objektais. Būtent apie tokių entuziastų, siaurojo geležinkelio fanų, veiklą ir pakalbinome Siaurojo geležinkelio klubo direktorių Vismantą Užalinską, kuris mielai pasidalino su mumis klubo veiklos planais, kasdieniniais rūpesčiais, nudirbtais darbais ir gražią bei šviesią siauruko ateitį siekiančiais tikslais.

www.gelsistemos.lt (GS): Kodėl susidomėjote siauruku?

Vismantas Užalinskas (V. U.): Man siaurukas pats įdomiausiais objektas Lietuvoje – kuo toliau jį nagrinėju, tuo labiau jis man patinka. Čia tiek vertingų dalykų, kad sunku trumpai apibendrinti: inžinerinis, architektūrinis, urbanistinis, istorinis paveldas – visa tai darniai susilieja su Aukštaitijos kraštovaizdžiu ir yra unikalus nacionalinis lobis. Tai ne tik dėmesys siaurukui, kartais klausiu savęs – ar tai ne liga ?

GS: O jūs pats esate dirbęs geležinkeliuose?

V. U.: Nesu dirbęs geležinkeliuose. Aš projektuotojas. Užtat esu ne tik geležinkelio, bet ir senovinės technikos mėgėjas, bendraminčiai kartais mane pavadina net kolekcionieriumi.

GS: Kodėl nusprendėte įkurti Siaurojo geležinkelio klubą?

V. U.: Bendraudami internetiniame forume www.miestai.net nusprendėme, kad Siaurajam geležinkeliui reikia padėti ne tik žodžiais, bet ir darbais. Todėl pernai sutvarkėme Surdegio geležinkelio stoties teritoriją, kurioje turėjo įvykti Aukštaitijos siaurojo geležinkelio planuotas JAZZ TRAIN. Surdegio geležinkelio stotyje, aplink visą krovinių perkrovos sandėlį yra akmenimis grįstas grindinys, jau 70 metų apaugęs žole. Nukasus visą gruntą su velėna atsivėrė puiki aikštelė, kuri ir dabar naudojama renginiams.

Į šią talką atvykome su šeimomis, vaikais, kur visi kartu smagiai praleidome laiką. Na o talkos metu bendraujant, buvo nuspręsta, kad savo veiklą reikia įteisinti juridiškai.

GS: Kokius darbus Jums jau pavyko nuveikti ?

V. U.: Be jau minėtos talkos, (beje ant istorinio grindinio smagiai gimtadienio polkas šoko ir Anykščių meras Sigutis Obelevičius su kompanija), mes pradėjome kaupti istorinių siaurojo geležinkelio technikos riedmenų kolekciją. Galime pasidžiaugti tuo, kad turime I ir II pasaulinio karo keleivinių ir krovininių vagonų, jau esame įsigiję porą šilumvežių. Artimiausiu metu tikimės juos restauruoti ir pristatyti visuomenei. Na ir, be abejo, norėtume atstatyti garvežį.

GS: Jei jau kaupiate riedmenų kolekciją, tai gal galvojate atidaryti siaurojo geležinkelio muziejų?

V. U.: Na mes norėtume ne tik muziejų atidaryti, bet ir prisidėti atgaivinant visą šiaurinį siauruko ruožą, kad traukinukas vėl važiuotų iki Linkuvos, Biržų – kad, kaip ir minima, būtų ilgiausias Europoje. Esu kalbėjęs su aplink gyvenančiomis bendruomenėmis, tai visos jos labai palankiai žiūri į tai, net prisidėtų, kuo galėtų.

Siaurojo geležinkelio technikos muziejų norėtume įkurti Panevėžyje (turizmui pritaikytume ir visą Panevėžio depą). Norėtume, kad šiame muziejuje visa technika būtų “gyva” – ją galima būtų ne tik paliesti, bet ir važinėtis. „Gyvojo“ muziejaus brėžinius jau turiu, o įgyvendinimas priklauso nuo finansinės situacijos. Jeigu finansinė situacija pagerėtų, tai darbą, kurį esu suprojektavęs, per metus galima būtų įgyvendinti.

GS: Kas gali dalyvauti klubo veikloje?

V. U.: Nauji nariai priimami laisvai – tiesiog skelbiame, kada bus renginys, kokios pagalbos reikia, ir visi, kas nori, susiskambina. Aišku, į renginius būtų gerai registruotis iš anksto, nes mes į talkas vykstame traukinuku, todėl nesinori, kad talkininkai stovėtų vagoneliuose.

Bet kokiu atveju, dalyvauti gali visi norintieji. Visame pasaulyje tokie objektai palaikomi savanorių pagalba, o valstybė tokią veiklą remia minimaliai.

GS: Ar gali renginiuose ir talkose dalyvauti ir savanorių šeimos nariai ?

V. U.: Ne tik gali, bet ir privalo! Čia nebūna taip, kaip su žvejyba ar medžiokle, kai išvažiuoja vienas vyras, o žmona su vaikais sėdi namie. Mes vykstame su šeimomis, per pietus ir vakarienę rengiame bendrą stalą, kartu kepame dešreles. Na o vaikai gali palakstyti ir pažaisti po tvarkomą teritoriją. Kartu ugdome ir jaunąją kartą, kad ne vien sau reikia viską daryti, bet ir kitiems padėti.

GS: Ar jūsų veiklai reikalinga finansinė parama?

V. U.: Nors žmonės dirba nemokamai, tačiau paramos reikia medžiagoms ir istoriniems riedmenims įsigyti. Be to, iš metalo laužo supirktuvių, pakampių, iš gyventojų supirktą techniką, vagonėlius bandome atstatyti. Tai ir yra didžiausios mūsų išlaidos ir galvos skausmas.

GS: Na ir pabaigai – kur galima būtų kreiptis norintiems prisijungti prie klubo veiklos?

V. U.: Visa informacija apie klubo veiklą skelbiama musų interneto puslapyje – www.sgk.lt. Be to, galima drąsiai skambinti man telefonu 8611 27827, o kas norėtų prie klubo veiklos prisidėti finansiškai, tai galėtų padaryti paramą pervesdami į klubo sąskaitą ar užpildydami prašymą dėl 2% pajamų mokesčio atidavimo. Plačiau apie paramą rasite čia.

Po darbų... JAZZ TRAIN Surdegyje

]]> http://www.gelsistemos.lt/prisijunk-prie-siauruko-atkurimo/feed/ 4 http://www.gelsistemos.lt/visuotinis-veteranu-susirinkimas/ http://www.gelsistemos.lt/visuotinis-veteranu-susirinkimas/#comments Fri, 19 Feb 2010 07:50:43 +0000 Sistema http://www.gelsistemos.lt/?p=5127

A. Bakučio nuotr.

2010 m. vasario 11 d. įvyko visuotinis Lietuvos geležinkelių veteranų susirinkimas.

Susirinkime dalyvavęs AB „Lietuvos geležinkeliai“ generalinis direktorius Stasys Dailydka apžvelgė Lietuvos geležinkelių darbą sunkmečio sąlygomis, pabrėžė bendrovės administracijos pastangas krizės metu išlaikyti maksimalų darbuotojų skaičių, atsakė į gausius susirinkimo dalyvių klausimus. Bendrovės veiklos rezultatus veteranams pristatė AB „Lietuvos geležinkeliai“ generalinio direktoriaus pavaduotojas Albertas Šimėnas.

Lietuvos geležinkelių veteranų klubo tarybos pirmininkas Tautvydas Sinkevičius klubo veiklos ataskaitoje susirinkusiesiems pažymėjo klubo tarybos veiklą per ataskaitinį laikotarpį bei įteikė Lietuvos geležinkelių Garbės veterano ženkliukus Donatui Jacevičiui, Nijolei Juškaitei, Vladimirui Karpenkai, Jevdokijai Smetaninai, Borisui Nosarevui ir Silistinui Razgui, o Veteranų ženkliukus – Algimantui Bakučiui ir Liubovei Uljanovai.

Susirinkime svečiavosi ir veteranų klubo „Automobilistas“ prezidentas Antanas Paškauskas, kuris papasakojo apie klubo veiklą, struktūrą ir organizaciją bei įteikė dovanų neseniai išleistą knygą „Lietuvos automobilių transportas XX amžiuje“.

Susirinkimas buvo pratęstas AB „Lietuvos geležinkeliai“ lokomotyvų depe, į kurį atvykusius pasisvečiuoti veteranus atsakingi darbuotojai supažindino su naujaisiais lokomotyvais.

A. Bakučio nuotr.

Veteranų klubo nuotr.

Ne vien jaunimu gyvi Lietuvos geležinkeliai. Pasirodo, ir užtarnauto poilsio nusipelnę darbuotojai taip greitai su bendrove neatsisveikina. Kaip pasakojo Geležinkelių veteranų klubo tarybos pirmininkas Tautvydas Sinkevičius, jo vadovaujamos organizacijos pagrindinis tikslas ir yra – „Palaikyti buvusiems ilgamečiams geležinkelininkams, dabar pensininkams, tarpusavio ryšį ir ryšį su buvusia darboviete.“ Žinoma, ne visi jie nori ir ne visi gali tapti šio klubo nariais, tačiau tie, kurių prisirišimas, įvertinant ilgus darbo metus, stipriausias, noriai ir aktyviai dalyvauja Geležinkelių veteranų klubo veikloje. Įgyvendinant pagrindinį ir organizacijos įstatuose įrašytą tikslą, buvę geležinkelininkai renkasi kartu leisti laisvalaikį, tobulėti, keliauti ir bendrauti. Nemažiau svarbu veteranams, anot T. Sinkevičiaus, sekti pačios bendrovės naujienas. Veteranų klubo veikla išties plati: jie prisideda prie veteranų kultūrinių poreikių tenkinimo, organizuoja seminarus, kūrybines stovyklas, teminius susirinkimus, ekskursijas, skatina savo klubo narių kūrybą, tarpininkauja dėl socialinių reikmių tenkinimo, teikia savo nariams moralines paskatas – geležinkelininko veterano ženkliukus, o jubiliatams – ir geležinkelininko veterano medalius, kurie buvo įsteigti buvusio bendrovės generalinio direktoriaus ir pirmojo atgavusios nepriklausomybę Lietuvos Susisiekimo ministro Jono Biržiškio rūpesčio dėka. Siekiant, kad garbės geležinkelininko vardas būtų ne tik ženkliukas stalčiuje, klubas rūpinasi, kad buvusi darbovietė paskatintų veteranus ir materialiai.

Kaip teigė T. Sinkevičius, labiausiai klubo narius vienija tai, kad visi jie daug metų dirbo Lietuvos geležinkeliuose, dažniausiai vadovaujantį darbą, ir tai sąlygojo didelį jų prisirišimą prie kolektyvo bei pačios darbovietės. Atsiskirti nuo to.reikštų atsiriboti nuo buvusio gyvenimo. „Veteranų klubas vienija pensininkus, išdirbusius ne mažiau kaip 25 metus ir turinčius aukštąjį išsilavinimą“ – taip narystės klube kriterijus apibūdino Tarybos pirmininkas, tačiau pabrėžė, kad ypač bendrovei nusipelniusiems jie kartais netaikomi. Klubas šiuo metu jungia virš 90 narių

Veteranų klubas buvo įkurtas 2002 metais, a.a. Algirdo Kliorės, buvusio pirmojo nepriklausomų Lietuvos geležinkelių generalinio direktoriaus, iniciatyva. Nors renginių tada buvo mažiau, veiklai vykdyti vis tiek reikėjo lėšų, kurių, nesutvarkius klubo teisinio statuso, buvo sudėtinga gauti. Vadovybei pasikeitus, pradėta rūpintis šiuo klausimu. Finansavimo ir darbo organizavimo reikalai buvo išspręsti 2007 metais birželio mėnesį oficialiai įteisinus ir įkūrus viešąją įstaigą. Viešoji įstaiga gavo paramos gavėjo statusą – tai buvo didelis žingsnis į priekį. Nors abi organizacijos gyvuoja lygiagrečiai, jų veikla ir tikslai iš esmės niekuo nesiskiria. Juridinis asmuo ir paramos gavėjas – viešoji įstaiga – finansuoja klubo veiklą, o pastarasis gyvuoja savarankiškai. Tiek klubo, tiek viešosios įstaigos taryba yra ta pati, todėl nesunkiai sprendžiami visi organizaciniai klausimai.

Vienas pagrindinių viešosios įstaigos uždavinių – padėti sudaryti platesnį regioninių klubų tinklą. Šiuo metu regioniniai klubai sukurti Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Panevėyžyje, Klaipėdoje. Didžiausią įtaką jų veiklai daro vietinių Lietuvos geležinkelių padalinių vadovai.

Organizacinį veteranų klubo darbą atlieka penkių žmonių taryba, kuri metų pradžioje skelbia bendrą narių susirinkimą. Jame patvirtinamas metinis Veteranų klubo veiklos planas. Susirinkimą padeda organizuoti ir Lietuvos geležinkelių bendrovė, kurios vadovai veteranams papsakoja apie savo metų darbus ir artimiausius planus. Paklaustas apie klubo santykius su buvusia darboviete, Tarybos pirmininkas pasakoja, kad „Lietuvos geležinkeliai“ noriai bendradarbiauja, supranta veteranų problemas, atsižvelgia į jų prašymus. Naujasis generalinis direktorius Stasys Dailydka glaudesniems santykiams ir ryšiams su veteranais palaikyti net yra paskyręs specialų atstovą – savo patarėją Stanislovą Naimovičių.

Antras didelis renginys, jau tapęs tradicija, tai kūrybinės stovyklos, teminiai seminarai Giruliuose. „Trijų dienų renginyje galima labai daug ką išspręsti ir, be abejo, pabendrauti.“, pasakojo T. Sinkevičius. Viena diena yra skiriama ekskursijoms. Veteranai jau yra buvę Mosėdyje, Rusnėje, ant Medvėgalio kalno, Palangoje, o kitąmet žada keliauti po Žemaitiją. Dalyvaudami Geležinkelininkų šventėje veteranai sužino šviežiausia bendrovės naujienas ne tik iš vadovų pasakojimų, bet ir iš dabartinių jos darbuotojų lūpų. Rudenį organizuojama dar viena ekskursija, kurios metu veteranai jau yra aplankę Grūto parką, Biržus, Panemunės pilis. Taryba renkasi kas du mėnesius ir sprendžia einamuosius klausimus –kaip vykdyti Klubo darbo planą, priima naujus narius , aptaria įvairias iniciatyvas. Tarp ypatingesnių įvykių veteranų gyvenime, tai išleista knyga „Gyvenimai, skirti geležinkeliams“, įgyvendinta kol kas vienintelė kelionė į užsienį, į Krymą, Dabar buvę ilgamečiai geležinkelininkai planuoja rengti klubo istorijos fotografijų albumą.

Apibūdindamas praeinančius metus T. Sinkevičius teigė, kad svarbiausia šituo sunkmečiu – išgyventi, neužmiršti savo tradicijų, stengtis jas tęsti. Žmonės turi jausti nenutrūkstamą kartų ryšį ir perimamumą, o svarbiausia – kad jų ilgametis darbas vertinamas, kad jie patys prisimenami bei gerbiami.

Viktorija Norvaišaitė, www.gelsistemos.lt

Iš kelionės po Panemunės pilis

Tikslieji techniniai mokslai tik vaikinams? Nusprendę rašyti straipsnį apie tuos, kurie studijuoja geležinkelių transportą tikrai nė neįtarėme, kad pažangiausi Vilniaus Gedimino technikos universiteto studentai yra būtent merginos. Pakalbinome jas, kas ir kodėl paskatino rinktis transporto inžinerijos specialybę, bei kaip joms sekasi siekti mokslo aukštumų.

Pasirinkimas

Geležinkelių transporto inžinerijos pakraipą šiandien studijuojančios merginos Jurgita Skučaitė ir Jovita Gapšytė pasakojo, kad renkantis specialybę daug įtakojo atsitiktinumas. Abi jos turėjo minčių studijuoti kitus dalykus, o dabartinės studijos itin nustebino aplinkinius. Architektūrą norėjusi studijuoti ketvirtakursė Jurgita Skučaitė pasakojo, kad stodama į transporto inžineriją paskutinę akimirką suabejojo savo sprendimu. „Įstojau, nešu dokumentus, ateinu – vien vaikinai! Kažkaip nejauku, visąlaik būdavo panelių kompanija.“ – pasakojo Jurgita. Trečiakursė Jovita Gapšytė prieš patekdama Į Vilniaus Gedimino technikos universitetą svajojo tapti daktare. Tačiau likimo ironija, būtent viena iš jos pažįstamų daktarių, papasakojusi apie inžineriją studijuojantį savo sūnų, įkvėpė rinktis kitą profesiją. „Niekad nebūčiau apie tai pagalvojus“ – pasakojo Jovita – „Inžinierius turi būti rimtas, mažai šnekantis, su niekuo nebendraujantis, visąlaik  vaikštantis su lapais, brėžiniais.“ Negana to, daugelis inžineriją laiko vyrišku mokslu. Mergina pasakojo, kad aplinkiniams labai įdomu tai, ką ji mokosi. „Vaikinai sako, kad su manim nejuokautų, nes aš žinau, kur stabdžių trinkelės.“ – šypsojosi Jovita. Jos nuomone geležinkeliai patrauklūs tuo, kad aišku, ką baigsi ir aišku, ką dirbsi – „Man norėjosi to aiškumo ir geležinkeliai tą aiškumą davė. Aš dabar labai patenkinta savo pasirinkimu.“

Vyriška kompanija

Merginos neslėpė, kad iš pradžių mintis mokytis vyriškoje kompanijoje joms nelabai patiko, tačiau ilgainiui jų nuomonė pasikeitė.  „Vaikinų kompanijoje žymiai smagiau“  - sakė Jurgita ir pridūrė – „Tarp merginų sunku išvengti pykčių, intrigų, o su vaikinais – kur kas paprasčiau bendrauti.“ Kadangi merginų kurse paprastai būna mažai, merginos čia labai gerbiamos, mylimos, o moters dienos proga visada gauna gėlių, nes, kaip juokavo Jurgita, kai grupėje vos septynios – aštuonios panelės – tai jiems pigiai kainuoja.

Apie stereotipus, kad tokius techninius dalykus kaip transportas, inžinerija geriau išmano vaikinai, kalbintos merginos turi savo nuomonę. „Jau porą kartų esu įkliuvusi“ – pasakojo Jurgita – „Elektrotechnikos laboratorinis darbas.Vienas vaikinukas: „ Aš su elektra dirbu, aš viską žinau!“ Sujungia – niekas neveikia. Sujungia mergina – viskas veikia. Nebūtinai vaikinai viską geriau išmano – reik savo galva galvot.“ – pamąstymais ir patirtimi dalinosi Jurgita. Anot jos, nusistatymas, kad moteriai čia ne vieta, gajus ir tarp dėstytojų: „Vienas filososfijos dėstytojas sakydavo – vyras turi dirbt, uždirbt pinigus, o moteris turi sėdėt namie. Jis niekaip nesuprato, ką moterys daro tokioj specialybėj.“ Tačiau pasitaiko įvairių nuomonių. Kartais būti megina, studijuojančia inžineriją, yra privalumas. „Dėstytojai mielai padeda. Nemanau, kad dėl kokio nors vaikino jie taip vargtų.“ – samprotavo Jovita, o apie vaikinus, kritiškai atsiliepiančius apie merginas, pridūrė: „Jie nesupranta, kad tai, ką jie per 20 metų išmoko, man, kaip panelei, reikia išmokti per pusmetį.“ Jai dažnai tenka išklausyti, kaip kurso draugai traukia jas per dantį, o paskui patys ateina paklausti, ko nesupranta.

Automobiliai/traktoriai/geležinkeliai

Po antrojo kurso, Vilniaus Gedimino technikos universiteto transporto inžinerijos studentai, yra skirstomi į tris pogrupius: automobilių transporto, transporto technologinių sistemų ir geležinkelių transporto inžineriją. Pagal statistiką, daugiausia merginų renkasi būtent geležinkelius. „Automobilių srityje vaikinai turi daugiau praktikos – su jais sunku konkuruot, o į geležinkelius ateina visi „žali“.“ – pasakojo Jurgita. Kita vertus, anot jos, „Nuo seniau yra susiklostę taip, kad į automobilių transpotą eina studentai su aukštesniais vidurkiais, antroje vietoje transporto technologija ir paskutiniai geležinkeliai – tie prasčiausi, kadangi kitur nepateko.“ Tačiau apie savo grupę Jurgita taip negalvoja, tais metais, kai reikėjo rinktis jai, į geležinkelių transporto pogrupį susirinko daug mokslo požiūriu stipresnių studentų. Nors kaip ir visur, dalis jų studijuoja „dėl popieriaus“, ir priešingai nei Jurgita, neketina dirbti geležinkelių transporto sferoje. Ketvirtakursė Jurgita, siekdama tapti inžiniere ne tik „ant popieriaus“, ketina savo studijas tęsti užsienyje. Jos nuomone, Lietuvoje baigęs mokslus, ateini  į darbą nežinodamas, ką tu iš tiesų dirbsi, nes studijuojant labai trūksta praktikos.

Apie magistrą dar negalvojanti Jovita teigė, savo ateitį taip pat siejanti su geležinkeliais: „Nemanau, kad baigusi vienus mokslus, norėsiu eiti dirbti kažkur kitur. „Aš turiu minčių, idėjų, kaip padėti, tobulinti infrastruktūrą, todėl norėčiau dirbti Susisiekimo ministerijoje. Man, kaip merginai, labiau norėtųsi dirbti su dokumentais.“

Iššūkiai

Mergina ir inžinerija – sunkiai suderinami dalykai, tačiau nei viena iš mūsų kalbintų studenčių neabejojo, kad joms pasisekė pasirinkus šį mokslą. Vis dėlto, sunkumų, studijuojant, nepavyksta išvengti. Viena didžiausių problemų – informacijos lietuvių kalba trūkumas. „Tegul skiria pinigų, tegul išverčia tuos vadovėlius – juk nebūtina jų perrašyti!“ – piktinosi Jurgita.  Nors ieškant medžiagos susiduriama su jos trūkumu, Jurgitos numone, kuo sunkesnė tema, tuo naujesnė ta informacija, kurią tu parašysi – „Kitiems bus įdomiau klausytis. Tai, kaip iššūkis sau pačiam.“ Tiesa, jauni dėstytojai dažniau nei vyresni jų kolegos padeda ieškoti medžiagos, nes jie žino, kaip tai sunku, juk patys neseniai mokėsi. Bet kokiu atveju, stropiems studentams ir sesija nėra baisi: „Aš sąžiningai lankau paskaitas – paskui man nereikia mokytis, nes aš jau girdėjau, jau žinau. Tiesiog perskaitai porąkart, ir viskas. Ėjimas į paskaitas – kaip darbas, aš už tai gaunu stipendiją.“ – džiaugėsi Jurgita.

Studijų atradimais džiaugėsi ir Jovita: „Inžinerija ypatinga tuo, kad kiekvieną kartą, kai tu ką nors išmoksti, supranti, pasaulis pradeda atrodyti paprastesnis. Man pasisekė, aš šiandien galiu paaiškint, kaip veikia siurblys arba mikrobangų krosnelė, net nepaskaičiusi. Kai supranti tuos primityvius mechanizmus, žinai, kaip veikia sudėtingesni.“ Jos teigimu, inžinerija – gana „sausas“ mokslas, tačiau, jeigu ją mokaisi iš karto po dvylikos klasių, tai nesunku – „Pačioje pradžioje lauži save su tomis matematikomis ir fizikomis, paskui persilauži ir atrodo labai lengva. Tik reikia nuolatos dirbti, neduoti smegenims ilsėtis, maitinti jas formulėmis.“

Geležinkeliai Lietuvoje

Abi mūsų kalbintos studentės pasakojo ir laisvalaikio kelionėms noriai besirenkančios geležinkelių transportą. Skautė Jurgita pasakojo: „Su kuprinėmis įsėdi į traukinį – daug vietos, daiktus susimetei ir sėdi sau patogiai. Erdvės daugiau.“ Ji sakė, kad organizuodama keliones, dažnai net nežiūri į autobusų tvarkaraščius. Vis dėlto jai labai patiktų, kad Lietuvoje atsirastų metro – „Tai tikrai greitas ir patogus transportas“, sakė Jurgita.

Paklaustos apie Lietuvos geležinkelių perspektyvas, merginos neslėpė abejonių. „Keleivių vežimas turbūt visą laiką bus nuostolingas. O dėl krovinių vežimo – aš manau, nėra geresnio transporto. Su jokia kita transporto priemone tokių didelių kiekių nenuveši.“ – sakė Jovita. Jai antrino ir Jurgita, sakyčiau, kad palyginus su Vakarais, Lietuvoje geležinkelių transportas dar labai atsilikęs, tvarkaraščiuose numatyti traukinių važiavimo maršrutai gan reti – „Kam daryti dažnesnius, jei mažai kas važinėja“. Jos nuomone, keleivių vežimas geležinkelių transportu vystytųsi daug sparčiau jei  žmonės dažniau keliautų traukiniu.

Viktorija Norvaišaitė, www.gelsistemos.lt

Jovitos Gapšytės nuotr.

Dabar džiaugiamės, kad Algirdas Kliorė, dabar jau išėjęs Anapilin, 2001 metais subūrė geležinkelių transporto veteranus, dėjo daug pastangų, kad mes galėtume susitikti, bendrauti. AB „Lietuvos geležinkeliai“ vadovai kiekvienais metais sukviečia mus į Vilnių, informuoja apie padėtį Lietuvos geležinkeliuose, apie ateities planus.

Pavasarį mes AB „Lietuvos geležinkeliai“ vadovų dėka nuvykstame į Girulius kelioms dienoms. Malonu jausti  dirbančiųjų dėmesį veteranams.

Artėjant šv. Kalėdų ir Naujųjų Metų šventėms sveikinu AB „Lietuvos geležinkeliai“, Susisiekimo Ministerijos Geležinkelių departamento, Valstybinės geležinkelio inspekcijos prie Susisiekimo Ministerijos, UAB „Gelsistemos“ darbuotojus, ir visus, kurių veikla yra susijusi su geležinkelių transportu, visus veteranus, linkiu daug džiaugsmingų susitikimų, netikėtų dovanų, linksmų minučių, malonių staigmenų; tegu ateinantieji metai būna visiems žvalumo, ištvermės, kūrybos, genialių sprendimų, garbingų poelgių, begalinio noro prasmingai dirbti ir gyventi metais, tegul suteikia mūsų sielai atgaivos.

Jūsų Mintė

Gruodžio 4 dieną įvyko Lietuvos geležinkelių jaunimo organizacijos (LGJO) ataskaitinė konferencija. Joje organizacijos veiklą pristatė Generalinės tarybos pirmininkė Aušrinė Šulcaitė. „Susirinkome tam, kad atsiskaitytume, suplanuotume kitų metų renginius ir išklausytume pasiūlymus.“ – taip darbotvarkę pristatė organizacijos vadovė. Renginyje dalyvavo ne tik Vilniaus, bet ir Kauno, Klaipėdos, Šiaulių regionų atstovai, kurie taip pat papasakojo apie savo veiklą bei supažindino su savo naujienomis.

Kasmetinėje konferencijoje buvo pristatyta praėjusių metų ir numatyta ateinančiųjų metų veikla. Šilta atmosfera ir neformaliu bendravimu pasižymėjęs renginys sužadino norą būti šios organizacijos dalimi. Juk vienas labiausiai darbuotojų motyvaciją keliančių veiksnių – tai šaunus kolektyvas.

Šiemet Lietuvos geležinkelių jaunimo organizacija įgyvendino ne vieną visuomeninės, kultūrinės, sportinės veiklos renginį. Jų metu jaunieji bendrovės darbuotojai, kartu pramogaudami ir dirbdami, galėjo pasijusti bendruomenės nariais, kuriuos vienija noras ne tik kartu dirbti, bei ir smagiai leisti laisvalaikį.

Daugiausia dėmesio susilaukė Jaunimo organizacijos pasidižiavimas – krepšinio komanda, šiemet surengusi krepšinio turnyrą tarp Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Radviliškio krepšinio komandų. Kaip pasakojo A. Šulcaitė, ateinančiais metais krepšininkai taip pat ketina dalyvauti Vilniaus miesto Švyturio čempionato C lygoje, Eurobasket ir Vilniaus miesto krepšinio sąjungos rengiamuose turnyruose bei tikisi sulaukti didesnio sirgalių būrio.

Tarp 2009 metų renginų – kelionė į Laplandiją, kur bendrovės darbuotojai aplankė Kalėdų Senelį, Šv. Valentino dienos meilės paštas, šiukšlių rinkimo akcija Darom 2009, bei daugelis jau tradicija tampančių renginių, tokių kaip boulingas, dažasvydis, pasivažinėjimas kartingais, bei įvairios išvykos į svečius pas įvairių Lietuvos miestų LGJO padalinius.

Vienas svarbiausių tarptautinių renginių, kuriame dalyvavo organizacijos atstovai – spartakiada Latvijoje, kur LGJO sudaryta komanda užėmė penktąją vietą. Pasinaudojus geru pavyzdžiu, tokią pat spartakiadą LGJO ketina surengti kitais metais ir Lietuvoje.

Konferencijos metu buvo apžvelgti ir numatomi įgyvendinti kitų metų renginiai. Ateinančiai metais planuojama į šiukšlių rinkimo akciją Darom 2010 pajungti dar daugiau įvairių regionų atstovų, numatomos išvykos į Kauną ir Šiaulius, taip pat boulingo turnyras, kartingų čempionatas, baidarių žygis. Konferencijos metu buvo paskalbtas konkursas organizacijos himnui sukurti, juokais siūlant, kad kiekvieną stulpelį kurtų atskiras regionas. „ Laukiame aktyvaus Jūsų dalyvavimo, naujų idėjų siūlymo ir jų įgyvendinimo.“ – taip savo pristatymą baigė A. Šulcaitė. Kartu ji pasidžiaugė, kad ir sunkmečiu organizacijos nariai puoselėja savo veiklą bei aktyviai net ir savo lėšomis dalyvauja organizacijos veikloje.

Tiems, kam labiau priimtinas betarpiškas  bendravimas neformalioje aplinkoje, po konferencijos turėjo progos kartu pašėlti Roller klube. Nors, kaip teigia jo įkūrėjai, žodis „klubas“ per siauras apibūdinti šią vietą, kur žmonės laisvoje kūrybinėje aplinkoje bendrauja, važinėja riedučiais, žaidžia, šoka ir mėgaujasi kokteiliais. Tokioje neįpareigojančioje aplinkoje susitikęs geležinkelių jaunimas, skambant disco muzikai, prisiminė mokyklinius laikus. Organizacijos nariai aktyviai dalyvavo įvairiose rungtyse, diskutavo rūpimais klausimais.

Nėra abejonių, Lietuvos geležinkelių jaunimo organizacija puikiai įgyvendina vieną svarbiausių savo tikslų – siekį, kad bendrovės darbuotojai būtų suinteresuoti ir patenkinti dirbami „Lietuvos geležinkeliuose“.

Viktorija Norvaišaitė, www.gelsistemos.lt